Pradžia » Aktualu » Rašytojui G.Kanovičiui – nuoširdžiausi linkėjimai iš Rokiškio dvaro menės

Rašytojui G.Kanovičiui – nuoširdžiausi linkėjimai iš Rokiškio dvaro menės

Publikavimo data: 2014-08-25

Sergejus Kanovičius, rašytojo Georgijaus Kanovičiaus sūnus.

 

Rugpjūčio 22 d. Rokiškio krašto muziejaus menėje vyko Liudo Dovydėno literatūrinės premijos – skiriamos konkurso būdu – teikimo iškilmės. Šiemet ji teko rašytojui Grigorijui Kanovičiui už romaną „Miestelio romansas“. Rašytojas gyvena Izraelyje; atvykti į Lietuvą jam trukdė aplinkybės. Konkurso komisijos – ją sudaro  Lietuvos rašytojų sąjungos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovai – narys rašytojas Alvydas Šlepikas premijos diplomą įteikė rašytojo sūnui Sergejui Kanovičiui, į Rokiškį atvykusiam iš Briuselio, šiuo metu čia ir gyvenančiam.

Pirmieji Frederiko Šopeno etiudai, atliekami pianistės, tarptautinių konkursų laureatės Editos Zizaitės, natūralu, dar labiau sureikšmino šį gražų renginį, prieš penkerius metus iš Vilniaus perkeltą į Rokiškį. Mat šio krašto Čedasų apylinkėse įsikūrusiame Trumpiškio kaime gimė L.Dovydėnas, vienas žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų, įvykių sumaišties priverstas palikti savo kraštą. Jo atminimui ir geriausiam lietuviškam metų romanui pagerbti JAV gyvenantis rašytojo sūnus Jonas Dovydėnas ir skiria šią – 15 tūkst. litų – L.Dovydėno premiją. Pirmosios dvi – Romualdui Granauskui  (2008) ir Leonardui Gutauskui (2009) – buvo teikiamos sostinėje, o  Vytautas Martinkus (2010), Valdas Papievis (2011), Vladas Kalvaitis (2012) ir Donaldas Kajokas vyko jau  į Rokiškyje rengiamą premijos teikimo ceremoniją. Šio renginio organizavimo didžioji atsakomybė tenka Rokiškio savivaldybės Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai.

„Miestelio romansas“, kaip sako pats G.Kanovičius, – skola savo motinai. Tai prisiminimų romanas, skaitytoją vedžiojantis po 1920-1941 m. Jonavą, kuriai neišvengiamai buvo lemta pajusti visus didžiuosius pasaulio įvykius, keitusius žmonių, šeimų, miestų ir valstybių likimus.

Literatūros kritikas, pedagogas prof. Petras Bražėnas

Romaną apžvelgė literatūros kritikas, pedagogas prof. Petras Bražėnas.

– Kas įklimps į Grigorijaus Kanovičiaus prozą, susiras ir „Miestelio romanso“ ryškiausius charakterius: tėvą Saliamoną Kanovičių, motiną Chenką, senelę Rochą… Čia yra visko: šviesuolių, savo amato meistrų, keistuolių… Jei įklimpsti į Kanovičiaus prozą, tai ilgam. Kaip esu sugalvojęs posakį, – pateksi žodžio nelaisvėn; 50 metų iš jos taip ir nebeišsivadavau… – pasakojo profesorius, pasidžiaugęs ir savo studente, Vilniaus edukologijos universiteto magistre Rima Kasperionyte, doktorantūros darbui pasirinkusia G.Kanovičiaus kūrybą. Ji dalyvavo renginyje, kažką vis žymėjosi mažytėje užrašų knygelėje: ateityje jos darbas žada sugulti į monografiją.

Pianistė Edita Zizaitė 

Iškilmėse dalyvavusi romano vertėja Aldona Paulauskienė prisipažino:

– Verčiant „Miestelio romansą“ žodžiai iš kažkur atsirasdavo patys. Mintyse iškildavo būtent tie, o ne kiti. Jei žodžio pristigdavo, reikėdavo viską dėti į šalį. Manau, jog taip būna, kai verti didelio rašytojo knygą; jis tarsi nesąmoningai perduoda tau dalį savo sielos, ir už tai tu jam esi labai dėkingas.

„Miestelio romansas“ – bene vienintelė G.Kanovičiaus knyga, kurią į lietuvių kalbą vertė nebe Feliksas Vaitiekūnas.

Rašytojas Alvydas Šlepikas

– Šių dviejų žmonių kūrybinė patirtis buvo graži ir ilga. Rašytojas kalba lietuviškai, todėl jie puikiausiai galėjo aptarti žodžio ar sakinio niuansus. Vertėjui jau 85-eri, jis nebenorėjo imtis šio darbo. Tačiau tai, kad romano vertimą perėmė Aldona Paulauskienė, irgi labai dėsninga –  ilgą laiką ji buvo Kanovičiaus knygų redaktore, – temainfo.lt pasakojo rašytojas A.Šlepikas.

Premijos diplomą perduodamas S.Kanovičiui rašytojas sakė, jog komisija nebuvo labai vieninga, kad jai teko spręsti, kam – Agnei Žagrakalytei už romaną „Eigulio duktė: byla F 117“, Jaroslavui Melnikui už „Mašą, arba Postfašizmą“ ar Rasai Aškinytei už „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“ – atiduoti L.Dovydėno premiją. Komisijos narių – Antano Sutkaus, Donaldo Kajoko, Jūratės Sprindytės, Solveigos Daugirdaitės ir A.Šlepiko – nuomonės išsiskyrė: trys balsavo už G.Kanovičiaus knygą, du – kitaip.

– Tačiau ši knyga buvo kaip ledkalnis tarp anų, – sakė A.Šlepikas.

– Ar nebuvo komisijai pretenzijų dėl to, kad premija skirta ne lietuvių kalba rašytam romanui? – klausėme rašytojo.

S.Kanovičius

– Nebuvo. Tai lietuvių rašytojo romanas. Kuo skiriasi Icchokas Meras ir Grigorijus Kanovičius – vienas rašantis lietuviškai, kitas – rusiškai? Tą patį galėtume kalbėti ir apie Adomą Mickevičių. Manau, jog kaip tik reikia integruoti kitas kalbas į lietuvių literatūrą. Net buvęs ne vienas atvejis, kai G.Kanovičiaus knyga pirma pasirodydavo lietuvių kalba, o tik paskui – rusų, – sakė A.Šlepikas.

Net pačiai vertėjai A.Paulauskienei šiek tiek keista, kad romaną apskritai teko versti iš rusų kalbos į lietuvių: šiomis kalbomis daugelis kalbėjo lygiai vienodai. Vertėja augusi sostinės kieme, kur vaikai laisvai šnekėjo lietuviškai ir rusiškai, o prireikus iš kažkur giliai išlįsdavusi dar ir lenkų kalba.

„Miestelio romansas“ labai patiko ir pačiam J.Dovydėnui.

Jonas Dovydėnas

– Man ypač malonu, kad šiemet geriausiu išrinktas Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“. Jau daug metų esu aktyvus jo darbų skaitytojas. Kanovičius ypatingai ir šiltai rašo apie gyvenimą – be kaprizų, be baimės, be jokių tuščių teisingumų; gražiai parodo žydų gyvenimą Lietuvoje. Jis nebado pirštu į teisybę, bet ją parodo švelniu žvilgsniu. Ir to užtenka, – kalbėjo konkurso mecenatas J.Dovydėnas. Jam patiko ir sutapimai: kažkada Lietuvą pavadinęs nesušukuota, romane jis atranda rašyto „pasišiaušusias sodybas…“

Susirinkusiesiems J.Dovydėnas linksmu nutikimu priminė ir apie G.Kanovičiaus „Rinktinius raštus“, kurie neseniai išleisti rašytojo sūnų Sergejaus ir Dmitrijaus pastangomis. Knygyno darbuotoja, L.Dovydėnui patarusi pirkti  ne „Miestelio romansą“, o rinktinių raštų 5-ąjį tomą, beveik už tą pačią kainą suteikė jam galimybę, kaip pats sakė,  pajusti „du kaifus“ – perskaityti ir  „Romansą“, ir „Šėtono apžavus“.

– Pone Sergejau, ar Jums neįdomu, kad mes, sūnūs rašytojų, atsiradome čia – vienas gyvena vienam krašte, kitas – kitam pasauly – ir tvarkome tėvelių biznį? – šmaikštavo J.Dovydėnas.

Ir tikrai: S.Kanovičius temainfo.lt sakė, jog L.Dovydėno premija liks Lietuvoje: pernai rašytojo gimtojoje Jonavoje broliai Sergejus ir Dmitrijus Kanovičiai drauge su miesto savivaldybe įsteigė Grigorijus Kanovičiaus vardo premiją, skiriamą Jonavos rajono gimnazistams už geriausius rašinius tema „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“. Pinigus bus kur išleisti čia pat.

– Romane – jūsų giminės istorija. Ar daug sužinojote naujo jį skaitydamas? – temainfo.lt klausė S.Kanovičiaus.

– Taip, be abejonės. Nebuvo tiek laiko pasakojimams, pokalbiams. Ir štai tu atsiduri kitame laike, patenki į anų dienų savo giminės buitį, kasdienybę… – sakė jis.

– Koks jausmas lydėjo skaitant „Miestelio romansą“?

– Nors visa tai šiek tiek suliteratūrinta, pasakojimą jauti labai gyvai. Ši kelionė laike truputį intymi. Tavęs nepaleidžia liūdesys, jog tai niekada nebegrįš, ir tu niekada negalėsi pats pabendrauti su tais žmonėmis. Mane nuolat gaubė pasakojimo jauki šiluma.

– Ar kas nors giminėje savo charakterius atsigimė į senelę Rochą?

– Taip.

– Kas?

– Nesakysiu, – nusijuokė S.Kanovičius.

Seimo narys Vytautas Saulis 

 

Ir rašytojo sūnų, ir J.Dovydėną sveikino rajono meras  Vytautas Vilys, Seimo narys Vytautas Saulis, Čedasų bendruomenės nariai, skaitytoja Irena Mikulėnienė. Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė iš savo rankų S.Kanovičiui perdavė rokiškėno Vilhelmo Pukėno austą juostą – tegu jis apjuos ja savo tėtį.

J.Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiulienė

– Dabar jam saugiausia būtų prie rašytojo stalo, – sakė A.Matiukienė ir prašė tūkstantį kartų padėkoti rašytojui už jo mintį – pasaulį išgelbės tik meilė.

„Aš moku mylėti“, – šis jaunutės Chenkos posakis tapo romano ašimi ir liks gyvas mintyse kiekvieno, jį skaičiusiojo.

O S.Kanovičius – tegu Seimas nesupyks – V.Sauliaus jam dovanotos puokštės po rožę išsalino direktorei A.Matiukienei, vertėjai A.Paulauskienei, aktorėms Aušrai Keliuotytei ir Olitai Dautartaitei bei pianistei E.Zizaitei.

– Visiems linkėčiau tokią premiją atsiimti patiems ir nesiųsti savo vaikų, – sakė S.Kanovičius, perskaitęs ir romano „Miestelio romansas“ autoriaus laišką šių iškilmių dalyviams.

„Didžiai gerbiamas Jonai Dovydėnai! Didžiai gerbiami svečia! Meluočiau, jei sakyčiau, kad aš, kaip, beje, ir kiekvienas kitas rašytojas, nelaukiu deramo savo kūrybos įvertinimo. Laukiau ir esu laimingas, kad, perkopdamas į savo amžiaus 8-ojo dešimtmečio antrą pusę, jo sulaukiau už prisiminimų romaną „Miestelio romansas“. Tai aukštas įvertinimas – kur tu begyventum, jis skatina dirbti visų tautų labui. Ačiū Jums, pone Dovydėnai. Ačiū vertinimo komisijai. Sėkmės mūsų tėviškei, laisvai ir nepriklausomai Lietuvai! Pagarbiai Grigorijus Kanovičius“, – tokį tekstą šiltais plojimais palydėjo iškilmių dalyviai.

Renginį dar pratęsė O.Dautartaitės pasakojimas apie jos ir J.Dovydėno sumanymą išleisti kompaktinę L.Dovydėno kūrybos garso plokštelę. Kiekvienas išeidamas galėjo pasiimti ją nemokamai.

– Tai dar vienas „biznis“, – sakė J.Dovydėnas.

Tądien įvyko ir Jono Brikio knygos „Šaknys, atžalos ir likimai“ – apie Dovydėnų gentį – sutiktuvės.

– Kaip prabėgo dar vieneri metai? – klausėme J.Dovydėno.

– Vis lėkime. Per tą laiką jau 13 kartą buvau Afganistane. Ruošiu naują fotografijų parodą. Google susiraskit Lenox Library, rasit ir mane, – sakė fotografijos nelaisvėn kažin kada pakliuvęs J.Dovydėnas.

Šįkart savo tėvo tėviškės jis nespėjo aplankyti.

 

temainfo.lt

Ritos Briedienės nuotraukos

 


Komentarai (4)

  1. Rimas parašė:

    Vertingas renginys

  2. Julius parašė:

    Skaičiau tą knygą ir lab sunkiai įsivažiavau. Bet patiko.
    Neįtikėtina, kad p.Dovydėnas kasmet atvažiuoja į Lietuvą.

  3. Kiškis parašė:

    Aš nustebau šių metų laureatu

  4. Bilis parašė:

    Man buvo 20 kai skaičiau Ir nėra vergams rojaus. dabar 44. kai kas nepasiseka prisimenu, kad rojaus nėra…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *